Į Lenkijos Nacionalinį veterinarijos tyrimų institutą išsiųsta siunta su naminių pelėdų kepenų mėginiais

Iš Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus į Nacionalinį veterinarijos tyrimų institutą Pulavuose (Lenkija) per kurjerį išsiųsta siunta su naminių pelėdų kepenų mėginiais. Mitybinės grandinės...

Ypatingas Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus eksponatas – posūrių vandenų lydeka

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus žuvų-roplių salės ekspozicijoje jau kelerius metus puikuojasi ypatinga žuvis, turinti savo istoriją. 2015 metais Šventosios žvejo Antano Valiuko...

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje išskirtinis eksponatas – krokodilas žmogėdra

Muziejaus ekspoziciją papildė išskirtinis eksponatas iš Zimbabvės. Pasibaigus karantinui, muziejui pravėrus duris lankytojai galės apžiūrėti daugiau nei penkių metrų ilgio Nilo krokodilą...

Lietuvos faunai nauja vabalų rūšis atradimo laukė 54 metus

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus rinkiniuose yra sukaupta šimtai tūkstančių vabzdžių iš įvairių pasaulio šalių. Dalis jų yra labai panašūs savo išvaizda, todėl sunkiai identifikuojami. Tokiems vabzdžiams priskiriamos ir kai kurios blizgiavabalių rūšys. Muziejaus entomologai dr. Romas Ferenca ir dr. Vytautas Tamutis inventorizavo muziejaus rinkiniuose sukauptų blizgiavabalių kolekciją ir atrado naują Lietuvos faunai rūšį – lapuotinį blizgiavabalį (lot. Ovalisia decipiens). Kauno apylinkėse rastas vabzdys muziejaus rinkiniuose buvo saugomas nuo 1966 metų. Jis buvo klaidingai identifikuotas liepiniu blizgiavabaliu. Liepinis ir lapuotinis blizgiavabaliai yra labai panašūs. Rūšies nustatymui būtina kruopšti kūno sandaros analizė. Vieni iš lengviausiai pastebimų skirtumų – antsparnių viršūnių forma ir dygliuotumas (dantytumas)

Retai aptinkamas vabzdžių parazitas – velniaplaukis

Faunistinių tyrimų metu Užnykio miške, esančiame Panemunių regioniniame parke, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus bestuburių rinkinio kuratorė Alvyra Patapavičienė aptiko velniaplaukį (lot. Gordius aquaticus). Lietuvoje velniaplaukis gyvena upeliuose, ežeruose, kituose švaraus vandens telkiniuose. Liaudyje velniaplaukis vadinamas „arklio plauku“. Velniaplaukių lervos yra vabzdžių endoparazitai, kurie dalį savo gyvenimo praleidžia parazituodami stambiuose vabzdžiuose: žygiuose, dusiose, žioguose. Lervos minta vabalo hemolimfa ir vidaus skysčiais. Šis gyvis auga ir užima vis daugiau vietos vabzdžio viduje. Galiausiai vabzdys paralyžiuojamas. Velniaplaukiai sugeba paveikti savo aukos elgesį – vabzdys, kuris įprastai gyvena sausumoje, keliauja vis arčiau vandens telkinių, tam, kad vabzdžio viduje augantis velniaplaukis, atėjus tinkamam laikui, galėtų pereiti gyventi į vandenį. Velniaplaukiui išlindus iš vabzdžio, vabzdys miršta. Velniaplaukio parazitavimo etapas baigiasi, suaugęs kirminas apsigyvena vandenyje ir ten deda kiaušinius. Velniaplaukis išlindęs iš žiogo kūno. Romo Ferencos nuotrauka

Vykdyta žiemojančių vandens paukščių apskaita

Šių metų sausio mėnesį vyko žiemojančių vandens paukščių apskaita, kurią koordinavo Lietuvos ornitologų draugija. Prie šios apskaitos prisidėjo ir Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ornitologai, kurie paukščių apskaitas vykdo nuo 1993 metų. Vandens paukščiai buvo skaičiuoti keliose vietose, kur yra neužšalusio vandens plotų. Apskaitų metu muziejaus ornitologai suskaičiavo daugiau nei 7 500 žiemojančių paukščių. Daugiausiai pastebėta didžiųjų ančių (lot. Anas platyrhynchos), klykuolių (lot. Bucephala clangula), laukių (lot. Fulica atra). Aptikti ir rečiau į mūsų šalį užklystantys ar čia žiemojantys paukščiai: žilosios (lot. Aythya marila) ir ledinės antys (lot. Clangula hyemalis), gulbės giesmininkės (lot. Cygnus cygnus), mažieji kragai (lot. Tachybaptus ruficollis), didieji baltieji garniai (lot. Egretta alba), tulžiai (lot. Alcedo atthis). Prie Kauno hidroelektrinės pavyko užfiksuoti ir itin retai mūsų šalyje apsilankančią šalminę antį (lot. Netta rufina).

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje tęsiami saprokslilinių vabalų tyrimai

Tęsiant saproksilinių vabalų tyrimus, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus entomologai inicijavo projektą, skirtą išanalizuoti ūsuotinių (Cerambycidae) vabalų rūšinę sudėtį ir paplitimą ne tik Lietuvoje, bet ir visame pietryčių Baltijos regione. Pirmieji šio projekto rezultatai, apimantys grakštenėnų (Lepturinae) pošeimio tyrimus, buvo paskelbti jau 2020-ųjų metų pabaigoje. Grakštenėnai – ypatingi ūsuotiniai, išsiskiriantys ne tik savita kūno išvaizda, bet ir gyvenimo būdu. Kone visos šiam pošeimiui priklausančios rūšys yra saproksilinės. Šių vabalų lervos vystosi tik negyvoje, o dažnai ir pūvančioje, medienoje. Nors dauguma rūšių yra įtrauktos į tarptautinius saugomų rūšių sąrašus, šiame regione jų tyrimams bei apsaugai iki šiol nebuvo skirta jokio dėmesio. Paskutiniame 2020 metų žurnalo „Biologija“ numeryje publikuotame Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus entomologo dr. Vytauto Tamučio ir Širšovo okeanologijos instituto (Kaliningrado sritis, Rusija) mokslininko dr. Vitalii Alekseev‘o straipsnyje „Pietryčių Baltijos regiono (Lietuvos ir Kaliningrado srities) grakštenėnų (Lepturinae Latreille,1802, Coleoptera, Cerambycidae) tyrimas“ pateikiama išsami grakštenėnų rūšinės sudėties ir paplitimo analizė. Straipsnyje taip pat pateikiama informacija apie regione aptiktų ir tikėtinų grakštenėnų rūšių (51 rūšies) paplitimo arealus, išplitimo ir biologijos ypatumus, sudaryti 36 grakštenėnų rūšių paplitimo žemėlapiai. Nustatyta, kad tirtame regione yra aptiktos 38 grakštenėnų rūšys, o 7 rūšių, anksčiau laikytų regiono faunos atstovais, aptikimas yra nepagrįstas faktais. Taip pat išaiškinta, kad 5 rūšys yra labai retos, ar net išnykusios regione, o 18 rūšių populiacijos yra negausios ir lokaliai paplitę, todėl gali būti pažeidžiamos. Šių tyrimų rezultatai – tai puikus akstinas gilinti žinias apie tų rūšių bioekologiją ir tęsti paplitimo stebėseną, siekiant sustabdyti jų mažėjimą.

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus teriologų vykdomi miegapelių stebėjimai

2020 metai buvo 14-ieji, kai nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens muziejaus teriologai, vadovaujami Teriologinio rinkinio kuratoriaus Vaclovo Gedmino, Kauno apskrities, Dzūkijos ir Aukštaitijos nacionalinių parkų bei Vištyčio regioninio parko miškuose vykdė didžiosios miegapelės (lot. Glis glis) ir miškinės miegapelės (lot. Dryomys nitedula) paieškas. Abi miegapelių rūšys įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Norint išsaugoti šiuos žvėrelius, muziejaus darbuotojai pavasarį iškelia inkilus, per vasarą tikrina ir stebi, ar juose apsigyveno miegapelės, o rudenį galutinai įvertina jų rūšinę sudėtį ir gausumą. Praėjusiais metais, rugsėjo mėnesio pradžioje muziejaus teriologai aptiko ką tik gimusius didžiosios miegapelės jauniklius. Manoma, kad tam turėjo įtakos gana karšta vasara, o rudenį gyvūnai nejautė stipraus oro atšalimo ir dėl to nutolino veisimosi laiką. Miškinė miegapelė. K. Martinaičio nuotrauka

Retos „plaukuotos“ sraigės

Sraigių kriauklės gali būti ne tik glotnios, bet ir plaukuotos. Viena iš tokių plaukuotų sraigių yra slapioji šiurpenė (lot. Isognomostoma isognomostomos). Ji Lietuvoje reta, įrašyta į Raudonąją knygą. Sraigės kriauklė padengta truputį lenktais šereliais (senų kriauklių šereliai gali būti nusitrynę), labai ryški pusmėnulio formos, atverstais kraštais landa su dviem dantukais (atrodo kaip grimasa). Šiurpenė gyvena drėgnuose, šaltiniuotuose upelių šlaituose, drėgnuose miškuose. Vykdant faunistinius tyrimus, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus bestuburių rinkinio kuratorei Alvyrai Patapavičienei pavyko atrasti dvi naujas šios retos Lietuvoje moliuskų rūšies radavietes. Tai viena mažiausiai matomų Lietuvos sraigių. Šiurpenei grėsmę kelia miškų kirtimas, rekreacinių zonų kūrimas.

Retai aptinkamas vabzdžių parazitas – velniaplaukis

Faunistinių tyrimų metu Užnykio miške, esančiame Panemunių regioniniame parke, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus bestuburių rinkinio kuratorė Alvyra Patapavičienė aptiko velniaplaukį (lot. Gordius aquaticus). Lietuvoje velniaplaukis gyvena upeliuose, ežeruose, kituose švaraus vandens telkiniuose. Liaudyje velniaplaukis vadinamas „arklio plauku“. Velniaplaukių lervos yra vabzdžių endoparazitai, kurie dalį savo gyvenimo praleidžia parazituodami stambiuose vabzdžiuose: žygiuose, dusiose, žioguose. Lervos minta vabalo hemolimfa ir vidaus skysčiais. Šis gyvis auga ir užima vis daugiau vietos vabzdžio viduje. Galiausiai vabzdys paralyžiuojamas. Velniaplaukiai sugeba paveikti savo aukos elgesį – vabzdys, kuris įprastai gyvena sausumoje, keliauja vis arčiau vandens telkinių, tam, kad vabzdžio viduje augantis velniaplaukis, atėjus tinkamam laikui, galėtų pereiti gyventi į vandenį. Velniaplaukiui išlindus iš vabzdžio, vabzdys miršta. Velniaplaukio parazitavimo etapas baigiasi, suaugęs kirminas apsigyvena vandenyje ir ten deda kiaušinius. Velniaplaukis išlindęs iš žiogo kūno. Romo Ferencos nuotrauka

Virtuali paroda „Vykinto Matuzevičiaus kriauklių kolekcija“

2008 metais buvęs jūrininkas Vykintas Matuzevičius T. Ivanausko zoologijos muziejui padovanojo per 10 000 vienetų kriauklių kolekciją, kurią rinko apie 40 metų. Tai daugiau kaip du tūkstančiai...

Naujos mokslui vabzdžių rūšys Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje

Zoologijos muziejaus vabzdžių rinkiniai pasipildė naujais, itin vertingais vabzdžių egzemplioriais. 2017 metų pabaigoje Gamtos tyrimų centras perdavė zoologijos muziejui nuolatiniam saugojimu keturiolikos naujų mokslui rūšių ir trijų porūšių drugių tipinius egzempliorius. Šį rinkinį sudaro 27 drugiai iš įvairių pasaulio šalių

Konkursas ,,Jie – mūsų draugai..”

Gerbiami Tarptautinio pradinių klasių mokinių konkurso ,,Jie – mūsų draugai..” dalyviai, Norime padėkoti už aktyvų dalyvavimą konkurse.

Paskaita “Paukščiai ir jų įvairovė”

Sausio 18 d. 15 val. muziejaus ornitologijos salėje vyks paskaita “Paukščiai ir jų įvairovė”.

Šiuo metu muziejuje yra:

4825 / 5491 skaitmeniniai(-ių) objektai(-ų)

7221 / 171011 eksponatai(-ų)

Daugiau informacijos

(Žaliai pažymėti viešai
prieinami įrašai)